Radiacija, galiu pasakyti, baisus dalykas. Teko gyvenime dalyvauti realiuose karo veiksmuose, bet čia visai kas kita. Čia nepasislėpsi nuo pavojaus, neišgirsi artėjančios kulkos. Tik netyčia patekus į stipriai užterštą plotą, bent jau man, pradėdavo spengti ausyse, išpildavo šaltas prakaitas ir atrodydavo, lyg skruzdėlės bėgiotų po visą kūną. Aišku, tuo metu stengdavausi greit ištrūkti iš tos vietos, kur dozimetrai rodydavo maksimalią radiacijos dozę. Pabuvus toje vietoje pusvalandį – mirtis garantuota, ir neišgelbėtų net jokie profesoriai. Mūsų dalinio vairuotojai kasdien susidurdavo su panašiomis aplinkybėmis.
Kęstutis Čijunskis (kairėje) su tarnybos draugais nusifotografavo prie kartuvių medžio, kur karo metu buvo kariami partizanai. Pokario metais čia buvo laidojamos stribų aukos. Šios kapinės yra netoli ČAE reaktoriaus. Dalinio vadovybė draudė rašyti realius dozės parodymus, buvo nustatyta norma, kad žmogus kuo ilgiau nesurinktų dozės, kurią surinkus žmonės turėjo būti demobilizuoti. Laikantis vadovybės nustatytų normų, per 4-5 mėnesius surinkta dozė realiai būdavo 5-7 kartus didesnė. Žmonės, grįžę iš ČAE avarijos likvidavimo darbų, gyvendavo nebeilgai.
Galiu drąsiai tvirtinti, kad ČAE avarijos likvidavimas – tai pragaras žemėje. Kad skeptikai daugiau negalvotų ir nekalbėtų, jog radiacija – tai niekai, galime jiems padėti nuvykti prie ČAE reaktoriaus ir patiems tuo įsitikinti. Niekam nelinkiu gyvenime ten pabuvoti ir patirti tai, ką patyriau aš ir kiti vyrai.
Kęstutis Čijunskis
Lietuvos judėjimo "Černobylis" Mažeikių rajono komiteto pirmininkas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą