2011-09-16

Pristatome daugybės ordinų ir medalių kavalieriaus, černobyliečių dainiaus Gedimino TAREILOS kūrybą


        Pirmasis stulpelis iš liaudies kūrybos, originale skamba daug liaudiškiau ir suprantamiau.Vengdamas naudoti necenzūrinius žodžius, pabandžiau suliteratūrinti. Į orginalą galite išsiversti patys. Manau, nebus sunku.
   Kaip jauties lietuvi ? 
    Varpą į analą,
    Sėklides – prie širdies.
    Pasakyk, tautieti,
    Kaip dabar jauties ?                                       
                                    Ar tau skauda galvą,
                                    Ar kažkur kitur?
                                    Tu gi netikėjai,
                                    Kad valdžia išdurs.
                                                                    Tokio „paturėjimo“
                                                                    Netgi nesapnavom.
                                                                    Kas čia jiems užėjo?
                                                                    Gal kažko ragavo?                     
                                                                                                    Krize prisidengus,
                                                                                                    Daug dalykų vyksta.
                                                                                                    O suvedus duomenis -
                                                                                                    Liaudis vėl išp..ta. 

Graikai jau atbudo.
Dar kažkas neramūs.
Ar ilgai dar lauksim?
Gal neleidžia mamos?
                                   Nesu valstybės priešas,
                                   Bent taip įsivaizduoju...
                                   Kas dieną jaučiant „dūrį“-
                                   Daugiau taip nebenoriu.

                                                                      Tik niekam  neberūpi
                                                                      Niekingi mūsų norai,
                                                                      Aukštybėse besėdintys
                                                                     Gluši, bet jaučias oriai. 
                                                                                                Turiu nusiskundimą
                                                                                                Dėl mūsų SODROS darbo:
                                                                                                Nupjovė tris šimtus
                                                                                                Ir nebemato vargo.
Kokia bebūtų SODRA,
Neskirdama mums dėmesio,
Tikėjausi atsakymo
Sulaukti nors po mėnesio.

                                          Mėnuo praėjo greitai,
                                          Atsakymo vis nėra.
                                          Belieka tiktai kreiptis
                                         Aukščiausion ministerijon
                                                                                O gal į Prezidentę ?
                                                                                Gal ji ką nors dar gali ?
                                                                                 Jei tiek galvų paklojo,
                                                                                 Gal žino „šviesos“ kelią ?
                                                                                                  Visu vidum supuvusiu
                                                                                                  Morališkai aš pritariu
                                                                                                  Tokiam „galvų kapojimui“
                                                                                                  Valstybinei politikai

Tik niekaip nesuprantamas
Šiek tiek žemesnis lygis,
Kur krušasi kasdieną
Už „minimą“ koks eilinis.
                                          Jei laikraščiai parašo
                                          Kad „troškiai“ besiverčiantys
                                          Tegauna porą tūkstančių
                                         „Į ranką“ ir dar verkia ... 
                                                                                     Tai apie ką kalbėti
                                                                                     Negaunantiems nė pusės?
                                                                                     O jei dar reikia vaistams?
                                                                                     O jei neįgalusis ?
                                                                                              Graži ateities vizija -
                                                                                              Gyventi be problemų...
                                                                                              Tik reiktų pasitraukti
                                                                                               Iš žemiško gyvenimo...

2011-09-06

Niekam nelinkiu gyvenime ten pabuvoti ir patirti tai, ką patyriau aš

    Gražiomis 1988 – ųjų metų liepos dienomis į Černobylio avarijos likvidavimo darbus patekau apgaule. Vietoj kelionės į Peterburgą buvome įsodinti į traukinį Ryga – Simferopolis ir po paros jau buvome dislokacijos vietoje, Stečankos kaime, 30 km zonoje. Iš čia  aiškiai matėsi  Černobylio atominės elektrinės sarkofagas. Mane paskyrė 1-o būrio vado pavaduotoju technikos klausimais. Karinio dalinio technikos parkas buvo už 4-5 km nuo elektrinės. Jame, prie pat reaktoriaus, teko dirbti visą pusmetį kas 1-3 paras.
Radiacija, galiu pasakyti, baisus dalykas. Teko gyvenime dalyvauti realiuose karo veiksmuose, bet čia visai kas kita. Čia nepasislėpsi nuo pavojaus, neišgirsi artėjančios kulkos. Tik netyčia patekus į stipriai užterštą plotą, bent jau man, pradėdavo spengti ausyse, išpildavo šaltas prakaitas ir atrodydavo, lyg skruzdėlės bėgiotų po visą kūną. Aišku, tuo metu stengdavausi greit ištrūkti iš tos vietos, kur dozimetrai rodydavo maksimalią radiacijos dozę. Pabuvus toje vietoje pusvalandį – mirtis garantuota, ir neišgelbėtų net jokie profesoriai. Mūsų dalinio vairuotojai kasdien susidurdavo su panašiomis aplinkybėmis. 
      Kęstutis Čijunskis (kairėje) su tarnybos draugais nusifotografavo prie  kartuvių medžio, kur karo metu buvo kariami partizanai. Pokario metais čia buvo laidojamos stribų aukos. Šios kapinės yra netoli  ČAE reaktoriaus.   
Dalinio vadovybė draudė rašyti realius dozės parodymus, buvo nustatyta norma, kad žmogus kuo ilgiau nesurinktų dozės, kurią surinkus žmonės turėjo būti demobilizuoti. Laikantis vadovybės nustatytų normų, per 4-5 mėnesius surinkta dozė realiai būdavo 5-7 kartus didesnė. Žmonės, grįžę iš ČAE avarijos likvidavimo darbų, gyvendavo nebeilgai.
Galiu drąsiai tvirtinti, kad ČAE avarijos likvidavimas – tai pragaras žemėje. Kad skeptikai daugiau negalvotų ir nekalbėtų, jog radiacija – tai niekai, galime jiems padėti nuvykti prie ČAE reaktoriaus ir patiems tuo įsitikinti. Niekam nelinkiu gyvenime ten pabuvoti ir patirti tai, ką patyriau aš ir kiti vyrai. 
                                                              Kęstutis Čijunskis 
                 Lietuvos judėjimo "Černobylis" Mažeikių rajono komiteto pirmininkas